Trilogijos I dalis - dievo rykštė

MOXLIUX
Pirmasis rašytinis šaltinis kuriame užsimenama apie paslaptingąjį moxliuką

KERSHTAS
Siaubinga istorija apie pablūdusį moxliuką

VELNIO LASHAI
Moxliuko šutvės pirmoji pažintis su alkoholiu

HOT NEWS
Moxliukų aktualijos, lietuvos ir pasaulio moxliukų naujienos

PASLAUGOS
Sarašas moxliukų teikiamų paslaugų ir jų leidžiamų knygų

GALERIJA
Renkame metų moxliuką!!!

MADOS
Kasmetinis moxliukų madų žurnalas Moxlomada

KLAUSK
Jųsų klausimai, mūsų atsakymai pikantiškomis temomis

GAMES
Žaidimukai, kuriuos galite pažaisti online 

SEARCH
Paieška mūsų tinklapyje ir internete

DOWNLOAD
Skyrelis įvairių niekučių parsisiuntimui 

KONTAKTAI
Nori parašyti moxliukui? Nesidrovėk!!

GUESTBOOKAS
Jusu atsiliepimai ir komentarai svečių knygoje

MUS REMIA
Saito ir visų kitų moxliukų organizacijų rėmėjai

                Legenda apie Tamašausko prakeiksmą

      ...Ruduo... Tyliai šnarėdami ir besisukdami vakarinio pasato dvelksme, krito įvairiaspalviai, suglebę kaijp nudėvėtas kekšės papas, lapai... Persisunkę vakarine drėgme jie lėtai ir tykiai gulė ant blausių siluetų, nutviekstų blankšva plazdančių vėjyje žvakelių ir fanariokų šviesa... Kapai... rimties, susikaupimo ir mirusiųjų karalystė... metų metus po pūvančius kaulus besinarstančių kirmėlaičių valdos...

      ...Tolumoje pasigirdo tylus ir vis garsėjantis dunksėjimas retkarčiais sekundei užgožiamas šaižaus žvangtelėjimo garso... Ūkanota ir tamsia alėja artėjo neaiški žmogysta tartum išliedama savo beribį pyktį ir nepasitenkinimą ant šalimais styrančių šakotų kryžių, samanotų antkapių ir rūpintojėlių stabukų. Išgąstingai sukudakavusių naktinių putpelių pulkelis spėriai perbėgo minkštai spygliais nuklotu taku ir į sidabrinės mėnesienos nutviekstą laukymę išniro Jis... Kapinių Vagis, plačiai dar žinomas kaijp Tomas Rideris - kapų plėšikas...

      Suakmenėjusį, raupsų gausiai nusėtą veidą iškreipė žiauri ledinė šypsena, šaltos tartum nieko nereginčios akys žvitriai nubėgo antkapių epitafijom... Subtitrai, pagalvojo kapavagis besirinkdamas naują auką. Staiga akylojo Kapų Plėšiko žvilgsnį patraukė tolumoje patvory, tropinio paparčio paunksmėje dunksantis mažulytis juodojo marmuro kolosiukas. Smarkiai įsibėgęs Tomas Rideris sumaskatavo ore kastuvu ir kirtikliu lyg kraupiais keršto demono sparnais, vikriai stryktelėjo per varganą diuraliuminio vamzdukų tvorelę ir smagiai tekštelėjęs nusileido ant kuklios, bet kruopščiai prižiūrėtos jazminų ir bijūnų klombelės. Pilnos džiugesio ir sektantiško pamišimo akys ėmė stebeilytis į pelėsiu aptrauktą paminklagalio užrašą:

   ...Prof. doc. dr. Albinas Tamašauskas 1938 - 2002

   ...Lai tavo siela amžinai dega Pragare...

   ...Džiūgauja KTU studentai...

      Ahaaa!! Inteligentas neva, sušuko mintyse kapinplėšis, tuoijs mes jį iškasim. Žaismingai sužvilgo ir tarsi nusišypsojo kirtiklio ir kastuvo briaunos nutviekstos blausių mėnesienos spindulių beversdamos nuodėmingąją žemę. Neilgai trukus kastuvas dusliai dunkstelėjo į kažką kieto ir Tomas Rideris liesomis, bet tvirtomis rankomis ištraukė į paviršių jau bebaigiantį sutrūnyti gintaro gabalėliais išpuoštą karstą. Lėtai ir iškilmingai, kone pompastiškai nukėlęs karsto dangtį, Kapinių Vagis smalsiai įsižiūrėjo į smarvingąjį turinį smagiai sau niūniuodamas Čeikovskio Spragtuką. Ant jau kone suvisam supelijusių pagalvėlių gulėjo sukežęs ir pusiau kirminukų apgriaužtas lavonėlis...

      ...Kažkas itin patraukė Tomo Riderio žvilgsnį. Ne, tai nebuvo auksiniai dantys ar žiedai, tai buvo nedidukė, masinančiai viliojanti balkšva knygelė su stačiu vektoriuku ant viršelio, kurią smirdantis lavongalis taijp rūpestingai glaudė prie krūtinės. Žiaurusis Kapavagis nė pats nepajuto kaip išplėšė šią brangenybę iš supuvusių pirštų ir ėmė versti pageltusius puslapius vieną po kito. Jis negalėjo nė pajudėt, nė kvėptelt, persmelktas gaivalingojo žinių srauto tekančio per jį... Siaubingas mokslo sūkurys įtraukė ir užvaldė, aptemdė sąmonę... Tomas Rideris susmuko ir nukeliavo į Nebūtį...

      Tik paryčiais du susmukusius ir kirmėlaičių apgraužtus bei apčiulptus kūnus aptiko pijokai-duobiakasiai, kurie pabūgę kapinių administracijos mikliai lavongalius užkasė toje pačioje duobėje...

      ...Laikui bėgant visose kapinėse ir jųjų apylinkėse nunyko visa augmenija, net gajosios kirmėlaitės išsikraustė į svetimas žemes... Ėmė sklandyt kraupios legendos apie baisiąją šmėklą bevagiančią žmonių sielas. Net ir toje vietoje, po daugelio metų įrengtame sąvartyne, mįslingai dingdavo žmonės neva tai aptikę kažkokį paslaptingą radinį su išpaišytu magišku vektoriuku...

      Taigi mielas skaitytojau ši legenda ir byloja bei primena mums, jog bile kur bebūtų, bile kokiom sąlygom, didesnis Blogis visuomet užvaldo ir nugali mažesnįjį blogį...

      Trumpiausiai tariant... Beware of Tamašauskas!!!!!....