Opšraus Tiubiterijaus nuotykių ištrauka

MOXLIUX
Pirmasis rašytinis šaltinis kuriame užsimenama apie paslaptingąjį moxliuką

KERSHTAS
Siaubinga istorija apie pablūdusį moxliuką

VELNIO LASHAI
Moxliuko šutvės pirmoji pažintis su alkoholiu

HOT NEWS
Moxliukų aktualijos, lietuvos ir pasaulio moxliukų naujienos

PASLAUGOS
Sarašas moxliukų teikiamų paslaugų ir jų leidžiamų knygų

GALERIJA
Renkame metų moxliuką!!!

MADOS
Kasmetinis moxliukų madų žurnalas Moxlomada

KLAUSK
Jųsų klausimai, mūsų atsakymai pikantiškomis temomis

GAMES
Žaidimukai, kuriuos galite pažaisti online 

SEARCH
Paieška mūsų tinklapyje ir internete

DOWNLOAD
Skyrelis įvairių niekučių parsisiuntimui 

KONTAKTAI
Nori parašyti moxliukui? Nesidrovėk!!

GUESTBOOKAS
Jusu atsiliepimai ir komentarai svečių knygoje

MUS REMIA
Saito ir visų kitų moxliukų organizacijų rėmėjai

Kaijp Opšrus Tiubiterijus bobutę pramokė

          Vieną žvarbų ir gūdų rudens vakarą raiša, žabala, bei pakumpanojusi stačiakūprė senučiukė ėjo nešina žabų ryšuliu namolio per itin tankią ir slėpiningą girią. Girią, kurioje pasak senųjų legendų, nuo Nacionalinės Gvardijos slapstėsi plėšrusis Opšrus Tiubiterijus. Bobutė tatai žinodama bei numanydama ėjo itin tykiai ir atsargiai, bijodama liauniausią šakelę pajudint ar kitokį šabakštyną užkliudyt. Gūžėsi nuo menkiausio šešėlio ir niekiausio vėjo dvelktelėjimo instinktyviai stipriau suspausdama žabų ryšulio šniūrus ir sarafano skvernus prie krūtinės. Sugrubę ir aptrupėję nupūvusių pirštų galiukai mikliai cipeno kovinio rožančiaus išlinkusiais vingiaijs tarsi brėždami užburtą ratą besaugantį nuo baisiųjų girios gyvių, nebylios lūpos ir nukaręs gleivėtas liežuvis pro baisias dantų liekanas, bei kitas žiojinčias kiaurymes tingiai ir melancholiškai vapėjo keistus užkeikimus, kai tuo tarpu didelės, laukinio, paniško siaubo išplėstos akys vangiai stebėjo drėgnu miško paklotu striksinčius vabaliukus šviečiančiom šiknom, kurie bubutei priminė taijp geidžiamą ir mielą širdžiai namų spingsulę.

          - Uuuuuu!!!! - seno lazdyno drevėje gūdžiai subaubė kolibris. - Uuuguguguguuu!!!...

          Bobutė staiga nervingai krūptelėjo, išmesdama žabų ryšulį, bei nevalingai besituštindama, metė paklaikusį žvilgsnį lapijos tankmėn ir nuskuodė raitydama kulnus į girios tamsą. Aštrios šakos skaudžiai rėžė raukšlių išvagotą bobutės veidą ir storas liaškas, skuosti darėsi vis sunkiau, nes jau toli gražu ne mergaitiškos krūtys sunkiai daužėsi į kelius ir trukdė aukštai keltis kojas, todėl pasukdama už eilinio šimtamečio bambuko kamieno ji netyčiomis užkliuvo už išpampusios šaknies ir tėškėsi tvodamasi visu ūgiu paslika žemėn. Tyliai sužvangėjo ir amžiams pranyko šabakštynų tamsioje tankmėje bobutės mabiliakas...

          Staiga nei tai stojo, nei tai pakybo kraupi ir slogi tyla, net pats mįslingasis girios vėjas nebejudino šlapiu sidabru blizgančių voratinklių, dygliuotuose šabakštynuose nustojo cypsėti grybai. Bobutė lėtai lėtai pakėlė pavargusias, ašarų pilnas akis ir savo siaubui išvydo tai... išvydo piktas, laukiniu įniršiu liepsnojančias ir piktą lemiančiu žvilgsniu ją stebinčias raudonas akis, bei kraupų siluetą artėjantį josios link. Bobulytė iš to siaubo negalėjo nė krustelėt, tik tyliai inkšdama stebėjo į abiejų mėnulių pilnačių šviesą išnyrantį legendinį Opšrų Tiubiterijų.

          - Aga bliat nx bobute, pakliuvai į mano žabangas! - nusikvatojo piktasis Opšrus. - Dabar aš tave pamokysiu kaijp iš mano miško malkas vogt!!!..

          - Pasigailėk vaikeli mielasai, - ėmė šniokšdama verkšlent bobutė, - man juk žabarėlių reik, kad susišildyčiau savo senus kaulus ir nepastipčiau myriop...

          - Och tu bliat' tu qrwa nx!!! - sustūgo ir sutrepsėjo kanopomis Tiubiterijus. - Dūra tu, jau geriau šiaip nudvėst kur pakrūmėj pakračius kojas, nei į nagus pakliūt manuosius! Pizė tau dabar bus nx... - Staugdamas Opšrus šoko ant bobutės ir vienu ypu nukandęs abi kraujosrųvų išvagotas klišas kojas nubėgo gūdžion ir slėpiningon tankmėn palikdamas pastarąją lėtai ir skausmingai kankinančiai mirčiai...

          ...Tik po aštuonių dienų vargšę leisgyvę ir beveik mirtinai nukraujavusią bobutę netyčiomis aptiko šungaudžiai-medžiotojai, kurie ją ir nugabeno į Švenčiausiosios Mergelės Nekaltybės Praradimo Tarybinę-Sanitarinę ligoninę. Deja, bobutė, nuo patirto emocinio ir filosofinio šoko po kelių dienų ten pat ir mirė pakračiusi rankas, papus ir kitas dar likusias galūnes paskutinisyk išleisdama mažą mažą išmatų srovelę tartum protestą prieš žiaurią realybę ir 14-tąją pataisą...

          ...O žiaurusis Opšrus Tiubiterijus, pasak kitos ne mažiau paslaptingos legendos, pabūgęs Juodosios Ordos keršto pabėgo iš šalies ir išgalabyjęs visus Robino Hudo vyrus dabar slapstosi Tankiojoje Šervudo girioje....

          Taigi mielas skaitytojau, moralas čia jau būtų tokis... nesibijok šešėlio savojo ir eiki per gyvenimą tiesiai, nekrūpčiodamas ir nebėdavodamas dėl sunkumų, o susitikęs su bėda akis į akį pirmas ją įveik, o ne lauk, kol ji įveiks tave...